1. Tad šaukis! Ar atsakys tau kas nors?Į kuriuos iš šventųjų tu kreipsiesi?
2. Iš tikrųjų širdgėla pražudo kvailąjį,o pavydas užmuša lepšį.
3. Mačiau kvailąjį įleidžiant šaknis,bet staiga ėmiau keikti jo buveinę.
4. Jo vaikai nesaugūs,trypiami teismuose,ir nėra kam jų apginti.
5. Jo pjūties derliumi naudojasi alkanieji,grobdami jį net iš erškėčių;jo turtų geidžia godieji.
6. Juk blogis nedygsta iš žemės,vargas nesprogsta iš dirvos.
7. Ne! Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti,kaip žiežirbos kilti aukštyn.
8. Kreipčiausi į Dievą, tavimi dėtas,ir Dievui pavesčiau savo bėdą.
9. Jo darbai didingi ir nesuvokiami,nuostabūs ir nesuskaičiuojami.
10. Žemei jis duoda lietaus,ir laukus palaisto vandeniu.
11. Kukliuosius jis išaukština,o liūdintiems pakelia nuotaiką.
12. Sukčių užmačias jis taip sužlugdo,kad jų rankos neranda naudos.
13. Gudruolius jis pagauna kėslaujančius,jų suktus sumanymus paverčia niekais.
14. Dieną jiems darosi tamsu,vidurdienį jie grabinėjasi tarsi naktį.
15. Bet beturtį jis gelbsti nuo jų nasrų,nuo galingojo rankos.
16. Taigi bus vilties nelaimingajam,nelabumas turi užčiaupti burną.
17. Tikėk manimi: laimingas žmogus,kurį Dievas pataiso! Neniekink Visagalio pamokos!
18. Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto,jo rankos nuplaka, bet ir pagydo.
19. Šešis kartus iš bėdos jis tave gelbės,o septintą kartą nelaimė tavęs nebepalies.
20. Bado metu jis atpirks tave nuo mirties,o kare – nuo kalavijo pavojaus.
21. Nuo ilgų liežuvių rykštės būsi apgintas,negandoms siaučiant aplinkui nedrebėsi.
22. Iš žūties ir bado juoksiesi,žemės žvėrių nebebijosi.
23. Dirvos akmenys bus tavo sąjungininkai,laukiniai žvėrys elgsis su tavimi taikiai.
24. Matysi, kad tavo palapinė saugi,apžiūrėsi savo avidę ir nieko nepasigesi.
25. Matysi, kad tavo palikuonys dauginasiir tavo ainija auga kaip žolė laukuose.
26. Į kapą nueisi žilos senatvės sulaukęskaip laiku nuneštas kviečių pėdas.
27. Tikėk manimi! Tai ištyrėme. Taip yra!Klausykis ir dėkis tai į galvą!“