1. Ir dėl to man dreba širdis,nerimsta savo vietoje.
2. Klausykitės visi jo griausmingo balsoir iš jo burnos kylančio garso.
3. Visur po dangumi, ligi pat žemės pakraščiųjis paleidžia jį drauge su savo žaibu.
4. Paskui pasigirsta riaumojantis garsas,Dievas griaudžia savo didingu balsu.Savo žaibų jis nesulaiko,kol nenutyla jo balsas.
5. Dievas nuostabiai griaudžia savo balsu,daro nuostabius darbus, kurių suprasti mes negalime.
6. Juk jis įsako sniegui: ‘Leiskis ant žemės!’,o lietui ir liūčiai: ‘Sodriai palyk!’
7. Jis sustabdo žmonių rankas, jiems dirbant,kad kiekvienas pažintų, ką jis daro.
8. Tada žvėrys lenda į urvąir išsitiesia savo guolyje.
9. Vėtra išsiveržia iš savo buveinėsir kandus šaltis iš šiaurės vėjų.
10. Dievas kvėpteli, ir pasidaro ledas,platūs vandenys greitai užšąla.
11. Jis prikrauna debesis drėgmėsir skleidžia žaibų kupinus debesis.
12. Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių,kad įvykdytų visa, ką jis įsako,visame gyvenamos žemės paviršiuje.
13. Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei –jis padaro, kad tai atsitinka.
14. Klausykis, Jobai, stabtelk akimirksnįir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus.
15. Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesisir padaro, kad žaibas plyksteli jo debesyje?
16. Argi tu žinai, kaip danguje jis pasveria debesis –nuostabius darbus to, kuris turi tobulą pažinimą?
17. Ne! Tu tik gali leipti nuo kaitros su drabužiais,kai žemė apmirusi nuo pietų vėjo.
18. Argi tu gali jam padėti išskleisti dangaus skliautą,stiprų kaip nuliedintą veidrodį?
19. Pasakyk mums, ką turime jam sakyti,nes negalime ginčytis, būdami tamsoje.
20. Ar apie tai bus jam pasakyta, kai kalbėsiu?Nejau žmogus kada nors norėjo būti prarytas?
21. Kartais žmonės negali žiūrėti į saulę,ji per šviesi danguje,kai pakyla vėjas ir išgainioja debesis.
22. Iš šiaurės vėjas atpučia aukso pašvaistę;Dievą gaubia šiurpulinga didybė.
23. Visagalis – negalime jo pasiekti!Jis didingas jėga ir teisingumu,tad nepažeis didelio teisumo.
24. Todėl žmonės jo pagarbiai bijo,bet jis negerbia žmogaus,laikančio save išmintingu“.