1. O Jobas atsakydamas tarė:
2. „Kiek dažnai tokių dalykų aš girdėjau!Visi jūs – apgailėtini guodėjai!
3. Argi nebus galo tuštiems žodžiams?Kokia liga verčia tave taip gintis?
4. Ir aš galėčiau kalbėti kaip jūs,jei būtumėte mano vietoje.Galėčiau jus priblokšti žodžiaisir palinguoti galva iš užuojautos.
5. Galėčiau jus padrąsinti žodžiais,ir mano lūpų paguoda palengvintų jūsų skausmą.
6. Nuo kalbų mano skausmas nepalengvėja,o jeigu tylėčiau, ar bent kiek jis palengvėtų?
7. Iš tikrųjų nuvargino mane Dievas,nusiaubė visus manuosius.
8. Mano odą jis ištiko raukšlėmis,jos tarsi liudytojai prieš mane;mano liesumas ateina kaip liudytojasir liudija prieš mane.
9. Įpykęs jis mane drasko ir persekioja,dantį ant manęs griežia;piktai akimis mane varsto mano priešininkas.
10. Išsižioję spokso į mane žmonės,tyčiodamiesi kerta man į žandąir būriuojasi, norėdami mane užpulti.
11. Dievas atiduoda mane neteisiam žmogui,sviedžia nedoriesiems į nagus.
12. Gyvenau ramybėje, kol jis manęs nesugurino;nutvėręs už sprando, sutrupino į gabalus,pasidėjo mane kaip taikinį
13. ir leidžia į mane strėles iš visų pusių.Perduria mano inkstusir nerodo pasigailėjimo,o mano tulžį išlaisto žemėje.
14. Žeidžia mane žaizda prie žaizdos,puola mane kaip galiūnas.
15. Užsivilkau ašutinę ant kūno,sėdžiu čia dulkėse nugalėtas.
16. Mano veidas paraudo nuo ašarų,pajuodo mano akių vokai,
17. nors pikto nėra mano rankoseir mano malda Dievui yra nuoširdi.
18. O, žeme, neuždenk mano kraujo,teneranda ramios vietos mano šauksmas!
19. Štai net dabar mano liudytojas yra danguje;tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse.
20. Mano bičiuliai mane niekina;mano akys lieja ašaras Dievui.
21. Tebūna jis žmogaus ir Dievo,kaip žmogaus ir jo bičiulio, teisėju.
22. Juk dar praeis keletas metų,ir aš nueisiu keliu, kuriuo nebegrįžtama.