1. Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje.
2. Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus,
3. nes aprengti nebūsime nuogi.
4. Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta.
5. Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą.
6. Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose – kūne, mes nesame su Viešpačiu,—
7. mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu,—
8. tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu.
9. Todėl mes siekiame, – tiek nebūdami, tiek būdami su Juo, – Jam patikti.