7. ז Jos nazyrai buvo tyresni už sniegą,baltesni už pieną;jų kūnai rausvesni už koralą,safyro spalvos.
8. ח Dabar jų veidai juodesni už suodžius,gatvėse jie nebepažįstami.Jų oda susiraukšlėjusi ant kaulų,išdžiūvusi kaip medis.
9. ט Geriau žūti nuo kalavijonegu nuo bado.Išsenka jų gyvastis tarsi sužeistųjų,stokojant laukų derliaus.
10. י Geraširdės moterys pačios išvirė savo vaikus;jie tapo joms maistu,kai duktė, mano tauta, buvo sunaikinta.
11. כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį,išliejo visą degantį įniršįir Sione užkūrė ugnį,surijusią jo pamatus.
12. ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai,nei kas nors iš pasaulio gyventojų,kad engėjas ar priešas įsiveržtųpro Jeruzalės vartus.
13. מ Tai dėl jos pranašų nuodėmiųir dėl jos kunigų nusižengimų,praliejusių jojeteisiųjų kraują.
14. נ Aklai jie klajojo gatvėmistaip susitepę krauju,kad žmonės negalėjo paliestinė jų drabužių.
15. ס „Eikite šalin! Nešvarieji! – šaukė jiems žmonės. –Šalin! Šalin! Nelieskite!“Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais,nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“
16. פ Pats VIEŠPATS juos išblaškėir į juos daugiau neatsižvelgs.Jie nerodė pagarbos kunigamsnei malonės seniūnams.
17. ע Akis pražiūrėjomevis laukdami pagalbos, bet veltui.Laukte laukėme tautos,kuri negalėjo mūsų išgelbėti.
18. צ Mūsų žingsniai buvo sekami,nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti.Artinosi mūsų galas.Mūsų dienos buvo suskaitytos,tikrai mums buvo atėjęs galas.