11. כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį,išliejo visą degantį įniršįir Sione užkūrė ugnį,surijusią jo pamatus.
12. ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai,nei kas nors iš pasaulio gyventojų,kad engėjas ar priešas įsiveržtųpro Jeruzalės vartus.
13. מ Tai dėl jos pranašų nuodėmiųir dėl jos kunigų nusižengimų,praliejusių jojeteisiųjų kraują.
14. נ Aklai jie klajojo gatvėmistaip susitepę krauju,kad žmonės negalėjo paliestinė jų drabužių.
15. ס „Eikite šalin! Nešvarieji! – šaukė jiems žmonės. –Šalin! Šalin! Nelieskite!“Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais,nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“
16. פ Pats VIEŠPATS juos išblaškėir į juos daugiau neatsižvelgs.Jie nerodė pagarbos kunigamsnei malonės seniūnams.
17. ע Akis pražiūrėjomevis laukdami pagalbos, bet veltui.Laukte laukėme tautos,kuri negalėjo mūsų išgelbėti.
18. צ Mūsų žingsniai buvo sekami,nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti.Artinosi mūsų galas.Mūsų dienos buvo suskaitytos,tikrai mums buvo atėjęs galas.
19. ק Mus persekiojantieji buvo greitesniuž padangių erelius.Jie vijosi mus per kalnus,dykumoje mūsų tykojo.
20. ר Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis,buvo pagautas jų spąstais,o mes apie jį sakėme:„Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų“.
21. ש Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie,gyvenanti Uco šalyje!Bet ir tau ateis taurė,tu pasigersi ir apsinuoginsi.
22. ת Tavo kaltė, Siono dukterie, išpirkta,tavęs tremtyje jis daugiau nebelaikys.Bet už tavo kaltę, Edomo dukterie, jis nubaus tave,parodys tavo nuodėmes.