7. ז Viešpats paniekino savo aukurą,išsižadėjo savo Šventyklos.Atidavė į priešų rankasjos rūmų sienas.Jie šūkavo VIEŠPATIES Namuosekaip iškilmių dieną.
8. ח VIEŠPATS nutarė paversti griuvėsiaisSiono dukters sieną.Ištiesė matavimo virvęir nesulaikė rankos nuo naikinimo.Sieną ir pylimą privertė raudoti,ir guli abiejų griuvėsiai.
9. ט Žemėn įgrimzdo jos vartai,jis nuėmė ir sulaužė velkes.Ištremtas tautose jos karalius su didžiūnais,dingo kunigų mokymas.Ir jos pranašai nebegaunaregėjimo iš VIEŠPATIES.
10. י Siono dukters seniūnaitylėdami sėdi ant žemės.Jie dulkėmis pasibarstė galvasir apsijuosė ašutine.Jeruzalės mergaitėsnuleido galvas ligi žemės.
11. כ Nuo ašarų aptemo man akys,aš visas sukrėstas.Man širdis plyštadėl dukters, mano tautos, sunaikinimo.Vaikai ir kūdikiai alpstamiesto aikštėse.
12. ל Savo motinų jie nesiliauja klausinėti:„Kur grūdai ir vynas?“ –alpdami kaip sužeistiejimiesto gatvėse,iškvėpdami gyvastįant savo motinų rankų.
13. מ Ką galiu tau pasakyti?Su kuo tave palyginti, dukterie Jeruzale?Su kuo galiu tave lyginti,kad galėčiau tave paguosti, mergele, Siono dukterie?Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai;kas gali tave išgydyti?
14. נ Tavo pranašų tau skelbti regėjimaibuvo tušti ir apgaulingi.Jie neatidengė tavo kaltės,idant sugrąžintų tau palaimą.Jie regėjo ištarmes tau,tuščias ir klaidinančias.
15. ס Kas tik praeina tavo keliu,tas matydamas tave ploja rankomis.Jie švilpia ir kraipo galvas,žvelgdami į dukterį Jeruzalę.„Nejau tai miestas, laikytas gražiausiu,visos žemės džiugesiu?“
16. פ Visi tavo priešaižiojasi prieš tave.Jie švilpia, griežia dantimisir šaukia: „Mes ją prarijome!Tai tikrai mūsų lauktoji diena!Sulaukėme ir pamatėme!“
17. ע VIEŠPATS padarė, ką buvo užsimojęs,įvykdė savo žodį,ištartą labai seniai.Jis sunaikino negailestingai,leido tavo priešui džiaugtis pergale,išaukštino tavo engėjų galybę.