13. Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrąir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas?
14. Juk diena iš dienos kenčiu vargą,kas rytą tu mane nuplaki.
15. Jeigu būčiau taręs: „Kalbėsiu, kaip jie daro“, –būčiau buvęs neištikimas tavo vaikų būriui.
16. Nors mėginau suprasti,vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis,
17. kol neįėjau į Dievo šventovę;tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams.
18. Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaitoir tu pastumi į žūtį.
19. Kaip staiga jie tampa nelaimingi!Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta.
20. Kaip sapną po pabudimo, VIEŠPATIE,tu paniekini tuos vaiduoklius.
21. Kadangi mano širdis buvo apkartusi,o jausmai užgauti,
22. buvau kvailas ir nesupratau,būdamas lyg keturkojis tavo Artume.
23. Todėl būsiu su tavimi visada.Tu laikai mane už dešinės rankos,
24. vedi mane savo mokymuir galop priimsi mane į garbę.
25. Ką kitą turiu danguje?Kadangi turiu tave,ko dar trokščiau žemėje?
26. Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta,Dievas yra mano širdies Uolair mano dalis per amžius.
27. Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo tavęs, tas žūva;tu padarai galą tiems, kurie tau neištikimi.
28. O man gera būti arti Dievo;prisiglaudžiau pas Viešpatį DIEVĄ,kad apsakyčiau visus jo darbus.