10. Todėl net Dievo tauta į juos gręžiasiir noromis tiki, ką jie sako.
11. Tada sakoma: „Kaip gali Dievas žinoti?“ –ir: „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!“
12. Tad tokie yra nedorėliai,visuomet be rūpesčių kaupiantys turtus.
13. Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrąir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas?
14. Juk diena iš dienos kenčiu vargą,kas rytą tu mane nuplaki.
15. Jeigu būčiau taręs: „Kalbėsiu, kaip jie daro“, –būčiau buvęs neištikimas tavo vaikų būriui.
16. Nors mėginau suprasti,vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis,
17. kol neįėjau į Dievo šventovę;tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams.
18. Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaitoir tu pastumi į žūtį.
19. Kaip staiga jie tampa nelaimingi!Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta.
20. Kaip sapną po pabudimo, VIEŠPATIE,tu paniekini tuos vaiduoklius.
21. Kadangi mano širdis buvo apkartusi,o jausmai užgauti,