5. Dievas nuostabiai griaudžia savo balsu,daro nuostabius darbus, kurių suprasti mes negalime.
6. Juk jis įsako sniegui: ‘Leiskis ant žemės!’,o lietui ir liūčiai: ‘Sodriai palyk!’
7. Jis sustabdo žmonių rankas, jiems dirbant,kad kiekvienas pažintų, ką jis daro.
8. Tada žvėrys lenda į urvąir išsitiesia savo guolyje.
9. Vėtra išsiveržia iš savo buveinėsir kandus šaltis iš šiaurės vėjų.
10. Dievas kvėpteli, ir pasidaro ledas,platūs vandenys greitai užšąla.
11. Jis prikrauna debesis drėgmėsir skleidžia žaibų kupinus debesis.
12. Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių,kad įvykdytų visa, ką jis įsako,visame gyvenamos žemės paviršiuje.
13. Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei –jis padaro, kad tai atsitinka.
14. Klausykis, Jobai, stabtelk akimirksnįir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus.
15. Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesisir padaro, kad žaibas plyksteli jo debesyje?
16. Argi tu žinai, kaip danguje jis pasveria debesis –nuostabius darbus to, kuris turi tobulą pažinimą?
17. Ne! Tu tik gali leipti nuo kaitros su drabužiais,kai žemė apmirusi nuo pietų vėjo.
18. Argi tu gali jam padėti išskleisti dangaus skliautą,stiprų kaip nuliedintą veidrodį?