3. Visur po dangumi, ligi pat žemės pakraščiųjis paleidžia jį drauge su savo žaibu.
4. Paskui pasigirsta riaumojantis garsas,Dievas griaudžia savo didingu balsu.Savo žaibų jis nesulaiko,kol nenutyla jo balsas.
5. Dievas nuostabiai griaudžia savo balsu,daro nuostabius darbus, kurių suprasti mes negalime.
6. Juk jis įsako sniegui: ‘Leiskis ant žemės!’,o lietui ir liūčiai: ‘Sodriai palyk!’
7. Jis sustabdo žmonių rankas, jiems dirbant,kad kiekvienas pažintų, ką jis daro.
8. Tada žvėrys lenda į urvąir išsitiesia savo guolyje.
9. Vėtra išsiveržia iš savo buveinėsir kandus šaltis iš šiaurės vėjų.
10. Dievas kvėpteli, ir pasidaro ledas,platūs vandenys greitai užšąla.
11. Jis prikrauna debesis drėgmėsir skleidžia žaibų kupinus debesis.
12. Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių,kad įvykdytų visa, ką jis įsako,visame gyvenamos žemės paviršiuje.
13. Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei –jis padaro, kad tai atsitinka.