6. Mano tauta buvo paklydusios avys;jų piemenys juos paklaidino,išgindami į kalnus klajoti.Klajodami nuo kalno prie kalvosjie užmiršo savo avidę.
7. Rijo juos visi, kas tik sutiko,o jų priešai sakė:‘Mes nenusikalstame;jie nusidėjo VIEŠPAČIUI, teisumo buveinei, VIEŠPAČIUI, savo tėvų vilčiai’.
8. Bėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto,būkite kaip ožiai kaimenės priekyje!
9. Štai sukelsiu ir atvesiu prieš Babilonąbūrį galingų tautų iš šiaurės krašto.Jos išsirikiuos mūšiui,ir jis bus paimtas.Jų strėlės kaip įgudusio galiūno,kuris niekada negrįžta tuščiomis rankomis.
10. Chaldėja virs grobiu,ir visi jos grobėjai bus sotūs, – tai VIEŠPATIES žodis. –
11. Nors jūs džiaugiatės, nors jūs džiūgaujate,mano paveldo grobikai,nors jūs laigote kaip veršiai pievojeir žvengiate kaip eržilai,
12. jūsų motina bus labai sugėdinta,jus pagimdžiusioji raudonuos iš gėdos.Tikėk manimi! Ji bus paskutinė tarp tautų,išdžiūvusi ir nevaisinga dykuma!
13. Dėl VIEŠPATIES pykčio Babilonas taps negyvenamasir visas virs tyrais.Kas tik eis pro Babiloną, tas baisėsis,neteks žado, pamatęs jo žaizdas.
14. Rikiuokitės aplink Babiloną mūšiui, lankininkai,leiskite į jį strėles, netaupykite,nes jis nusidėjo VIEŠPAČIUI.
15. Iš visų pusių rėkite kovos šūkius!Jis pasidavė,krito jo pylimai,nugriauti jo sienų mūrai!Juk tai VIEŠPATIES kerštas:keršykite jam, darykite, kaip jis jums darė!
16. Atimkite iš Babilono sėjėjąir laikantį pjautuvą pjūties metu!Bijodami niokojančio kalavijovisi grįš pas savo tautas,ir kiekvienas bėgs į savo kraštą.
17. Izraelis – išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų. Pirma jį rijo Asirijos karalius, galop Babilono karalius Nebukadnecaras graužė jo kaulus.