15. Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Pranašai, pranašaujantys mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: ‘Kalavijas ir badas neištiks šio krašto!’ – patys galą gaus nuo kalavijo ir bado.
16. O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo aukomis. Nebus kam laidoti nei jų pačių, nei žmonų, sūnų ir dukterų, nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą.
17. O tu perduosi jiems šį žodį:‘Tesrūva mano akys ašaromisnakčia ir dieną, be perstojo,nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizdanukankino mergelę dukterį, mano tautą.
18. Išeinu į laukus – štai kritę nuo kalavijo!Ateinu į miestą – štai pasiligoję iš bado!Net pranašas ir kunigas klajoja po kraštą,sutrikę, nežinodami ką daryti’“.
19. Nejau tu visiškai atmetei Judą?Ar Sionas tapo tau bjaurus?Nejau mus taip pribloškei,kad jau nebėra mums išgydymo?Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti;laukėme išgydymo, ir štai vien siaubas!
20. Išpažįstame, VIEŠPATIE, savo nedorumąir kaltę mūsų tėvų,nes tikrai tau nusidėjome.
21. Savo vardo dėlei neatmesk mūsų,nepadaryk negarbės savo šlovės sostui!Atmink savo Sandorą su mumisir nenutrauk jos!
22. Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus?Ar gali pats dangus siųsti būriais lietų?Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE?Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave,nes tik tu visa tai padarei!