17. Pažinęs Dovydo balsą, Saulius klausė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ – „Tai mano balsas, o karaliau, mano viešpatie“, – atsakė Dovydas
18. ir pridūrė: „Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?
19. Prašau viešpatį karalių paklausyti savo tarno žodžių. Jei pats VIEŠPATS sukurstė tave prieš mane, tegu jis priima atnašos kvapą. Bet jei tai žmonės, tebūna jie VIEŠPATIES prakeikti, nes taip toli mane išvarė, kad šiandien aš negaliu turėti savo dalies VIEŠPATIES pavelde, tarsi man sakytų: ‘Eik ir tarnauk kitiems dievams’.
20. Tad tegu nekrinta mano kraujas ant žemės, toli nuo VIEŠPATIES Artumo, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti vienos blusos, tarsi medžioti kurapkos kalvose“.
21. O Saulius atsakė: „Nusidėjau! Sugrįžk, mano sūnau Dovydai; daugiau niekada tau pikta nedarysiu, žinodamas, kad šiandien tu branginai mano gyvastį. Taip, aš elgiausi kvailai ir dariau didelę klaidą“.
22. Atsakydamas Dovydas tarė: „Štai ietis, o karaliau! Atsiųsk vaikiną jos paimti.
23. VIEŠPATS atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas. Šiandien VIEŠPATS įdavė tave man į rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį.
24. Žiūrėk, kaip šiandien tavo gyvastis buvo brangi mano akyse, taip brangi tebūna mano gyvastis VIEŠPATIES akyse ir teišgelbsti jis mane iš visų pavojų“.
25. Saulius tarė Dovydui: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug pasieksi, tau visada seksis!“Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo namo.