1. Zifo žmonės atėjo pas Saulių į Gibėją ir sakė: „Dovydas slapstosi Hachilos kalvoje priešais Ješimoną“.
2. Saulius tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trim tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose.
3. Stovyklą Saulius įsirengė prie kelio ant Hachilos kalvos priešais Ješimoną. O Dovydas tuo metu laikėsi dykumoje. Pastebėjęs, kad Saulius atžygiavo į dykumą jo ieškoti,
4. Dovydas pasiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atvykęs.
5. Tada pats Dovydas nuėjo į vietą, kur buvo Sauliaus stovykla. Dovydas išžvalgė vietą, kur miegojo Saulius drauge su Nero sūnumi Abneru, savo kariuomenės vadu. Saulius miegojo užkardos viduje, o kariai buvo išsidėstę aplink jį.
6. Dovydas kreipėsi į hetitą Ahimelechą ir Cerujos sūnų Abišają, Joabo brolį, tardamas: „Kas nusileis su manimi į Sauliaus stovyklą?“ Abišajas atsakė: „Aš leisiuosi su tavimi“.
7. Dovydas ir Abišajas atėjo prie karių nakčia ir žiūri: Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneras ir kariai miega aplink jį.
8. „Šiandien VIEŠPATS įdavė tau į rankas tavo priešą! – tarė Abišajas Dovydui. – Leisk man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk smogti man nereikės“.
9. Bet Dovydas atsakė Abišajui: „Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti be kaltės?“
10. Dovydas tęsė: „Kaip VIEŠPATS gyvas, pats VIEŠPATS ištiks jį arba kai ateis jo diena mirti, arba kai nužygiuos į mūšį ir žus.
11. Tesaugo mane VIEŠPATS, kad aš nepakelčiau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. Tad paimk ietį, esančią jam prie galvos, bei vandens ąsotį, ir eikime sau“.
12. Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs.
13. Perėjęs į kitą šlaitą, Dovydas atsistojo ant tolimos kalvos viršūnės. Tarp jų buvo didelis nuotolis.
14. Dovydas pašaukė karius ir Nero sūnų Abnerą, tardamas: „Abnerai! Ar neatsiliepsi?“ Atsiliepdamas Abneras sušuko: „Kas tu esi, kad rėkauji karaliui?“
15. Dovydas tarė Abnerui: „Tu vyras ar ne? Kito, kaip tu, nėra Izraelyje! Tad kodėl nebudėjai prie savo viešpaties karaliaus? Juk vienas iš karių atėjo karaliaus, tavo viešpaties, užmušti!
16. Ką padarei, nėra gera! Kaip gyvas VIEŠPATS, esate verti mirties bausmės, nes nebudėjote prie savo viešpaties – prie VIEŠPATIES pateptojo. Apsižvalgyk! Kur karaliaus ietis ar vandens ąsotis, buvęs jam prie galvos?“
17. Pažinęs Dovydo balsą, Saulius klausė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ – „Tai mano balsas, o karaliau, mano viešpatie“, – atsakė Dovydas
18. ir pridūrė: „Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau?
19. Prašau viešpatį karalių paklausyti savo tarno žodžių. Jei pats VIEŠPATS sukurstė tave prieš mane, tegu jis priima atnašos kvapą. Bet jei tai žmonės, tebūna jie VIEŠPATIES prakeikti, nes taip toli mane išvarė, kad šiandien aš negaliu turėti savo dalies VIEŠPATIES pavelde, tarsi man sakytų: ‘Eik ir tarnauk kitiems dievams’.
20. Tad tegu nekrinta mano kraujas ant žemės, toli nuo VIEŠPATIES Artumo, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti vienos blusos, tarsi medžioti kurapkos kalvose“.
21. O Saulius atsakė: „Nusidėjau! Sugrįžk, mano sūnau Dovydai; daugiau niekada tau pikta nedarysiu, žinodamas, kad šiandien tu branginai mano gyvastį. Taip, aš elgiausi kvailai ir dariau didelę klaidą“.
22. Atsakydamas Dovydas tarė: „Štai ietis, o karaliau! Atsiųsk vaikiną jos paimti.
23. VIEŠPATS atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas. Šiandien VIEŠPATS įdavė tave man į rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį.
24. Žiūrėk, kaip šiandien tavo gyvastis buvo brangi mano akyse, taip brangi tebūna mano gyvastis VIEŠPATIES akyse ir teišgelbsti jis mane iš visų pavojų“.
25. Saulius tarė Dovydui: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug pasieksi, tau visada seksis!“Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo namo.