11. Tau nesunku nustatyti jog prabėgo ne daugiau kaip dvylika dienų, kai aš atvykau į Jeruzalę kaip maldininkas.
12. Nei šventykloje, nei sinagogose, nei mieste niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant ar telkiant minią.
13. Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.
14. Vis dėlto aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal Kelią, jų vadinamą atskala. Aš tikiu visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose.
15. Kartu su jais turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių.
16. Todėl aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.
17. Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti pašalpų ir paaukoti atnašų.
18. Ta proga rado mane šventykloje apsivaliusį, be jokios minios ir be jokio triukšmo
19. kai kurie Azijos žydai. Tai jiems reikėjo čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse.
20. Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė teismo taryboje!
21. Nebent tik žodžius, kuriuos šaukiau, stovėdamas tarp jų: ‘Šiandien jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimą!’“
22. Feliksas, gerai nusimanydamas apie tą Kelią, atidėjo skundo svarstymą, sakydamas: „Kai atvyks tribūnas Lisijas, tuomet ir išsiaiškinsiu jūsų klausimą“.
23. Jis davė nurodymą šimtininkui sergėti Paulių, tačiau daryti lengvatų ir netrukdyti jo žmonėms teikti jam paslaugų.
24. Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzila, kuri buvo žydė. Jis liepė pakviesti Paulių ir išklausė jo pasakojimo apie Kristaus Jėzaus tikėjimą.
25. Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą, Feliksas išsigando ir tarė: „Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu“.
26. Be to, jis tikėjosi gauti iš Pauliaus pinigų. Todėl dažnokai jį kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.