1. Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su keliais seniūnais ir advokatu Tertulu. Jie pateikė valdytojui kaltinimus prieš Paulių.
2. Kai pastarasis buvo iškviestas, Tertulas pradėjo savo kaltinamąją kalbą:„Tavo dėka mes turime tikrą taiką ir daug pagerinimų tautai, įvestų tavo rūpesčiu.
3. Mes, prakilnusis Feliksai, visuomet ir visur tai pripažįstame su didžiu dėkingumu.
4. Nenorėdamas tavęs ilgiau gaišinti, prašau tave trumpai mūsų paklausyti su savo įprastu maloningumu.
5. Mes nustatėme, kad šis žmogus tarsi maras kursto sumišimą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių atskalos vadovas.
6. Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl mes jį suėmėme.
8. Iš jo galėsi pats išsiteirauti ir viską sužinoti apie mūsų kaltinimus“.
9. Tiems žodžiams pritarė žydai, tvirtindami, jog taip esą iš tikrųjų.
10. Valdytojui davus ženklą, Paulius atsakė:„Žinodamas tave jau daug metų esant šios tautos teisėju su pasitikėjimu mėginsiu ginti savo bylą.
11. Tau nesunku nustatyti jog prabėgo ne daugiau kaip dvylika dienų, kai aš atvykau į Jeruzalę kaip maldininkas.
12. Nei šventykloje, nei sinagogose, nei mieste niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant ar telkiant minią.
13. Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.
14. Vis dėlto aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal Kelią, jų vadinamą atskala. Aš tikiu visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose.
15. Kartu su jais turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių.
16. Todėl aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones.
17. Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti pašalpų ir paaukoti atnašų.
18. Ta proga rado mane šventykloje apsivaliusį, be jokios minios ir be jokio triukšmo
19. kai kurie Azijos žydai. Tai jiems reikėjo čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse.
20. Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė teismo taryboje!
21. Nebent tik žodžius, kuriuos šaukiau, stovėdamas tarp jų: ‘Šiandien jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimą!’“
22. Feliksas, gerai nusimanydamas apie tą Kelią, atidėjo skundo svarstymą, sakydamas: „Kai atvyks tribūnas Lisijas, tuomet ir išsiaiškinsiu jūsų klausimą“.
23. Jis davė nurodymą šimtininkui sergėti Paulių, tačiau daryti lengvatų ir netrukdyti jo žmonėms teikti jam paslaugų.
24. Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzila, kuri buvo žydė. Jis liepė pakviesti Paulių ir išklausė jo pasakojimo apie Kristaus Jėzaus tikėjimą.
25. Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą, Feliksas išsigando ir tarė: „Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu“.
26. Be to, jis tikėjosi gauti iš Pauliaus pinigų. Todėl dažnokai jį kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.
27. Prabėgus dvejiems metams, Feliksą pakeitė įpėdinis Porcijus Festas. Norėdamas įsiteikti žydams, Feliksas paliko Paulių kalėjime.