1. Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų,
2. Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.
3. Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!”
4. Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.
5. Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti,
6. gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.
7. Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”.
8. Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.