6. Jis klausė: “Kaip jam sekasi?” Tie atsakė: “Gerai. Štai jo duktė Rachelė ateina su avimis!”
7. Jokūbas tarė: “Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!”
8. Bet jie atsakė: “Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis”.
9. Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė.
10. Jokūbas, pamatęs Rachelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis.
11. Po to Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.
12. Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui.
13. Labanas, išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską išsipasakojo Labanui.
14. Labanas jam tarė: “Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!” Jis gyveno pas jį visą mėnesį.
15. Ir Labanas tarė Jokūbui: “Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?”
16. Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesniojiRachelė.
17. Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos.
18. Jokūbas pamilo Rachelę ir pasakė: “Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį Rachelę”.
19. Labanas atsakė: “Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!”