3. Kaip varvantis medus svetimos moters lūpos ir jos burna švelnesnė už aliejų.
4. Bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė ir aštri kaip dviašmenis kalavijas.
5. Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą.
6. Kad tu nemąstytum apie jos gyvenimo taką, žinokjos keliai nepastovūs ir tu negali jų suprasti.
7. Dabar, mano vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.
8. Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų,
9. kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų negailestingajam;
10. kad svetimi nesisotintų tavo gėrybėmis ir tavo darbas nebūtų svetimojo namuose,
11. ir galiausiai neturėtum vaitoti, išsekinęs kūną bei jėgas,
12. ir sakyti: “Kodėl nekenčiau pamokymų ir mano širdis paniekino pabarimą,