22. Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.
23. Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.
24. Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.
25. Lauke juos naikins kardas, o vidujesiaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.
26. Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,
27. bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.
28. Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.
29. O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.
30. Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?
31. Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.