8. Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.
9. Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.
10. Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.
11. Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.
12. Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?
13. Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,
14. Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.
15. Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.
16. Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienostuštybė.
17. Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?
18. Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.
19. Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?
20. Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?
21. Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.