1. “Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.
2. Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.
3. Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.
4. Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.
5. Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.
6. Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,
7. rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.
8. Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.
9. O dabar tapau priežodis jų dainose,
10. jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.
11. Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.