5. Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.
6. Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.
7. Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.
8. Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.
9. Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,
10. kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,
11. kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.
12. Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.
13. Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.
14. Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.
15. Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.
16. Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.
17. Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.
18. Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.
19. Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.
20. Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis,
21. nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.
22. Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.
23. Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.