1. Žodžiai Jeremijo, kunigo Hilkijo sūnaus iš Anatoto, iš Benjamino žemių.
2. Viešpats kalbėjo Jeremijui tryliktaisiais Jozijo, Amono sūnaus, Judo karaliaus, viešpatavimo metais;
3. taip pat viešpataujant Jozijo sūnui Jehojakimui ir iki Zedekijo, Jozijo sūnaus, Judo karaliaus, vienuoliktųjų metų penkto mėnesio, tai yra Jeruzalės išvedimo į nelaisvę.
4. Viešpats kalbėjo man, sakydamas:
5. “Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms”.
6. Aš atsakiau: “Ak, Viešpatie Dieve, aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas”.
7. Bet Viešpats man sakė: “Nesakyk: ‘Aš esu vaikas’, bet eik, pas ką tave siųsiu, ir kalbėk, ką tau liepsiu.
8. Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu,sako Viešpats”.
9. Tada Viešpats ištiesė savo ranką ir, palietęs mano lūpas, tarė man: “Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas.
10. Šiandien paskyriau tave virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti”.
11. Viešpats klausė manęs: “Ką matai, Jeremijau?” Aš atsakiau: “Matau migdolo šaką”.
12. Viešpats atsakė: “Gerai matei, nes Aš budėsiu, kad mano žodis būtų įvykdytas”.
13. Viešpats klausė manęs antrą kartą: “Ką matai?” Aš atsakiau: “Matau verdantį katilą, krypstantį iš šiaurės”.
14. Viešpats atsakė: “Iš šiaurės ateis nelaimė ant visų šalies gyventojų.