3. Kai Viešpats po visų vargų, baimės ir kietos vergijos, kurioje vargote, jums suteiks ramybę,
4. tada dainuosite pasityčiojimo dainą apie Babilono karalių, sakydami: “Kaip nurimo prispaudėjas, auksinio miesto nebeliko!
5. Viešpats sulaužė nedorėlio lazdą, jo valdovo skeptrą,
6. kuris be paliovos įtūžęs plakė tautas, jas pavergė ir žiauriai persekiojo.
7. Visa žemė nurimo ir ilsisi, linksmai dainuoja.
8. Džiaugiasi kiparisai ir Libano kedrai, sakydami: ‘Kai tu kritai, kirtėjai nebeateina kirsti mūsų’.
9. Pragaras sujudo pasitikti tavęs ateinančio; dėl tavęs pažadino mirusiuosius, visus žemės valdovus, pakėlė nuo sostų visus tautų karalius.
10. Visi jie kalbės tau: ‘Tu nusilpai kaip ir mes, tapai mums lygus!’
11. Tavo didybė nugarmėjo į pragarą su tavo styginių skambesiu. Kandys yra tavo paklodė ir kirminai užklojo tave.
12. Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas?
13. Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje.
14. Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!’
15. Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę.
16. Kurie tave mato, įsižiūri ir galvoja: ‘Ar tai žmogus, prieš kurį drebėjo žemė ir karalystės?
17. Kuris pavertė pasaulį dykuma, sugriovė miestus ir nepaleido savo belaisvių?’