30. Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems.
31. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių.
32. O jie kalbėjo: “Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?”
33. Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius vienuolika ir kitus su jais,
34. kurie tvirtino: “Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui!”
35. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną.
36. Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: “Ramybė jums!”
37. Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią.
38. O Jis paklausė: “Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?
39. Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint”.
40. Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas.
41. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: “Ar turite čia ko nors valgyti?”
42. Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus.
43. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
44. Paskui Jėzus jiems tarė: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”.