14. Ji gulėjo prie jo kojų iki ryto ir atsikėlė, kai žmogus žmogaus dar negalėjo atpažinti. Jis sakė jai: „Žiūrėk, kad niekas nesužinotų, jog moteris buvo klojime“.
15. Jis liepė jai ištiesti savo apsiaustą, kuriuo ji buvo apsisiautusi. Atseikėjęs šešis saikus miežių, jis supylė į apsiaustą ir užkėlė jai ant pečių. Taip ji grįžo į miestą.
16. Namuose anyta klausė: „Kaip tau sekėsi, mano dukra?“ Ji papasakojo jai visa, kas įvyko,
17. ir sakė: „Šituos šešis saikus miežių jis man davė ir pasakė: ‘Tu neturi grįžti tuščiomis pas savo anytą’“.
18. Noomė tarė: „Dabar palauk, mano dukra, kol sužinosi, kaip viskas baigsis. Jis nenurims, kol visko nesutvarkys dar šiandien“.