28. Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.
29. Jis paliečia dulkes savo burna: „Galbūt dar yra vilties“.
30. Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,
31. nes Viešpats neatstumia amžiams.
32. Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.
33. Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.
34. Kai mindžioja kojomis belaisvius,
35. kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,
36. kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.
37. Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?
38. Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?
39. Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?