39. Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.
40. Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!
41. Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.
42. Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,
43. kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.
44. Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.
45. Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.
46. Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.
47. Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.
48. Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.
49. Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.
50. Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.
51. Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.
52. Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.
53. Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.
54. Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.
55. Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.