11. Jie sako: „Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?“
12. Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja.
13. Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas?
14. Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą.
15. Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai.
16. Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau,
17. kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą.
18. Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį.
19. Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio.
20. Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus.
21. Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai,
22. aš buvau kvailas ir neišmanantis – lyg gyvulys Tavo akivaizdoje.
23. Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką.
24. Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę.
25. Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs.
26. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.
27. Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka.
28. Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.