3. Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.
4. Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.
5. Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.
6. Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.
7. Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.
8. Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.
9. Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.
10. Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.
11. Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.
12. Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.