29. Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.
30. Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.
31. Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.
32. Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.
33. Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.