14. Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.
15. Tada Dievas tarė Nojui:
16. „Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos.
17. Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų“.
18. Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos.
19. Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos.
20. Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas.
21. Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: „Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs.
22. Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!“