18. tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui mus’“.
19. Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: „Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite,
20. ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’“. Jokūbas galvojo: „Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?“
21. Pasiųstos dovanos išėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje.
22. Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi žmonas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą.
23. Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo.
24. Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros.
25. Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį.
26. Tada tas vyras tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta!“ Jokūbas atsakė: „Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!“
27. Tas klausė: „Kuo tu vardu?“ Jis atsakė: „Jokūbas“.
28. Tada jis tarė: „Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai“.
29. Jokūbas klausė: „Pasakyk man savo vardą“. Bet tas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Ir jis ten jį palaimino.
30. Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: „Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas“.
31. Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis šlubavo viena koja.
32. Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo šlaunis buvo sužeista.