33. Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: „Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!“
34. Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: „Mano tėve, palaimink ir mane!“
35. Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą“.
36. Ezavas tarė: „Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar – tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?“
37. Izaokas atsakė Ezavui: „Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?“
38. Ezavas tarė tėvui: „Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!“ Ir Ezavas balsu verkė.
39. Jo tėvas Izaokas atsakė: „Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.
40. Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą“.
41. Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: „Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!“
42. Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: „Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.
43. Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Haraną
44. ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,
45. kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?“
46. Rebeka tarė Izaokui: „Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?“