22. Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: „Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo“.
23. Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.
24. Tėvas paklausė: „Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?“ Tas atsiliepė: „Taip, esu“.
25. Izaokas tarė: „Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti“. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.
26. Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: „Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!“
27. Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: „Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.
28. Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!