13. Tačiau motina jam atsakė: „Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!“
14. Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.
15. Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,
16. o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.
17. Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.
18. Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: „Mano tėve!“ O tas atsiliepė: „Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?“
19. Jokūbas atsakė: „Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane“.
20. Izaokas paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ Tas atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės“.
21. Izaokas tarė Jokūbui: „Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas“.
22. Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: „Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo“.