1. Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: „Mano sūnau“. Tas atsiliepė: „Aš čia“.
2. Jis tarė: „Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.
3. Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.
4. Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant“.
5. Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,
6. Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: „Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:
7. ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.
8. Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.
9. Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.
10. Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį“.
11. Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: „Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.
12. Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą – ne palaiminimą“.
13. Tačiau motina jam atsakė: „Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!“