1. Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: „Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!“
2. Abromas tarė: „Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.
3. Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis“.
4. Viešpats atsakė jam: „Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs“.
5. Ir, išvedęs jį laukan, tarė: „Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!“
6. Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.
7. Dievas kalbėjo: „Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį“.
8. Abromas tarė: „Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?“
9. Tada Jis tarė jam: „Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį“.
10. Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.
11. Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.
12. Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.