10. Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį.
11. Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: „Prismeigsiu jį prie sienos“. Bet Dovydas išsisuko du kartus.
12. Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs.
13. Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą.
14. Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo.
15. Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo.
16. Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos.
17. Kartą Saulius tarė: „Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas“. Saulius galvojo: „Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka“.
18. Dovydas atsakė Sauliui: „Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?“
19. Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos.
20. Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko.
21. Ir Saulius sakė: „Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį“. Saulius sakė Dovydui: „Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja“.
22. Jis įsakė savo tarnams: „Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’“.
23. Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: „Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus“.
24. Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo.
25. Tada Saulius sakė: „Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’“. Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos.