22. Karalius Saliamonas atsakė savo motinai: „Kodėl tu prašai Adonijui tik šunemietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės, nes jis yra mano vyresnysis brolis ir su juo yra kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas“.
23. Karalius Saliamonas prisiekė Viešpačiu: „Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei šitas jo prašymas nekainuos Adonijui gyvybės.
24. Kaip gyvas Viešpats, kuris man suteikė karalystę, pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir įkūrė man namus, kaip buvo pažadėjęs, šiandien Adonijas mirs“.
25. Karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, kuris nužudė Adoniją.
26. Kunigui Abjatarui karalius įsakė: „Eik į Anatotą, į savo žemę. Nors esi nusipelnęs mirties, bet šiandien nebausiu tavęs mirtimi, nes tu nešiojai Viešpaties Dievo skrynią mano tėvo Dovydo laikais ir kentėjai su juo visus vargus, kuriuos jis kentėjo“.
27. Saliamonas pašalino Abjatarą iš kunigo tarnystės. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie Elio giminę Šilojuje.
28. Kai ta žinia pasiekė Joabą, jis nubėgo į Viešpaties palapinę ir nusitvėrė už aukuro ragų. Joabas buvo išvien su Adoniju, nors Abšalomo jis nerėmė.
29. Kai karaliui Saliamonui pranešė, kad Joabas pabėgo į Viešpaties palapinę ir stovi šalia aukuro, Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają ir įsakė nužudyti Joabą.
30. Benajas, atėjęs prie Viešpaties palapinės, jam tarė: „Karalius įsako: ‘Išeik!’“ Bet Joabas atsakė: „Neisiu, bet mirsiu čia“. Tada Benajas pranešė karaliui, ką Joabas atsakė.
31. Karalius jam atsakė: „Daryk, kaip jis sakė: nužudyk jį ir palaidok, kad būtų pašalintas Joabo nekaltai pralietas kraujas nuo manęs ir mano tėvo namų.
32. Viešpats jo kraują grąžins ant jo galvos, nes jis, mano tėvui nežinant, nužudė du vyrus, teisesnius ir geresnius už save: Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą.
33. Jų kraujas sugrįš ant Joabo galvos ir ant jo palikuonių per amžius, bet Dovydui, jo palikuonims, namams ir sostui tebūna nuo Viešpaties amžina ramybė“ .
34. Jehojados sūnus Benajas nuėjo, nužudė jį ir palaidojo jam priklausančioje žemėje dykumoje.
35. Karalius paskyrė jo vieton kariuomenės vadu Jehojados sūnų Benają, o kunigą Cadoką – į Abjataro vietą.
36. Po to karalius pasikvietė Šimį ir jam sakė: „Pasistatyk namus Jeruzalėje, čia gyvenk ir niekur neišeik.
37. Jei kurią dieną išeisi ir pereisi Kidrono upelį, tikrai mirsi. Tavo kraujas bus ant tavo paties galvos“.
38. Šimis atsakė karaliui: „Gerai pasakyta. Kaip mano valdovas karalius įsakė, taip aš darysiu“. Šimis ilgai gyveno Jeruzalėje.
39. Po trejų metų du Šimio tarnai pabėgo pas Maakos sūnų Achišą, Gato karalių. Kai Šimiui pranešė, kad jo tarnai Gate,
40. jis, pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą savo tarnų ieškoti; ir Šimis, juos suradęs, parsivedė iš Gato.