35. Vanduo tekėjo nuo aukuro ir pripildė griovį.
36. Vakarinės aukos metu pranašas Elijas priėjęs meldėsi: „Viešpatie, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tebūna šiandien žinoma, kad Tu esi Dievas Izraelyje, o aš Tavo tarnas, ir kad visa tai Tavo paliepimu padariau.
37. Išklausyk mane, Viešpatie! Išklausyk mane, kad šita tauta žinotų, jog Tu, Viešpatie, esi Dievas, ir gręžtųsi savo širdimis į Tave“.
38. Tada Viešpaties ugnis krito ant aukuro ir sudegino auką, malkas, akmenis bei dulkes, ir sulaižė griovyje buvusį vandenį.
39. Visi žmonės, tai matydami, puolė veidais į žemę ir šaukė: „Viešpats yra Dievas! Viešpats yra Dievas!“
40. Elijas jiems tarė: „Suimkite Baalo pranašus! Nepaleiskite nė vieno!“ Jiems juos suėmus, Elijas nuvedė juos prie Kišono upelio ir ten nužudė.
41. Po to Elijas tarė Ahabui: „Valgyk ir gerk, nes jau girdžiu lietaus šniokštimą“.
42. Ahabas nuėjo valgyti ir gerti, o Elijas, užlipęs ant Karmelio viršūnės, pasilenkė ir paslėpė savo veidą tarp kelių.
43. Jis tarė savo tarnui: „Eik ir pažiūrėk link jūros“. Tas nuėjęs ir pažiūrėjęs sakė: „Nieko nėra!“ Elijas tarė: „Padaryk tai septynis kartus“.
44. Septintąjį kartą tarnas sakė: „Debesėlis vyro plaštakos pločio kyla iš jūros“. Elijas atsakė: „Eik ir sakyk Ahabui: ‘Pasikinkyk arklius ir skubėk, kad tavęs neužkluptų lietus’“.
45. Tuo tarpu dangus apsiniaukė ir užėjo smarkus lietus. Ahabas nuskubėjo į Jezreelį.
46. Viešpaties ranka buvo ant Elijo; jis susijuosė strėnas ir bėgo Ahabo priekyje į Jezreelį.