3. O amonitas Tobija, stovėdamas šalia jo, sakė: „Tegul stato! Kai lapė užlips, sugrius jų akmeninė siena“.
4. Dieve, ar girdi, kaip mes esame niekinami? Nukreipk jų priekaištus ant jų galvų, atiduok juos į priešų nelaisvę.
5. Neatleisk jiems nuodėmių ir nepamiršk jų nusikaltimų, nes jie įžeidė dirbančius.
6. Mes statėme sieną ir pusę jos jau pastatėme, nes žmonės noriai dirbo.
7. Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai ir ašdodiečiai, išgirdę, kad Jeruzalės sienos atstatomos ir spragos užtaisomos, labai supyko
8. ir nutarė kartu kovoti prieš Jeruzalę bei trukdyti darbą.
9. Mes meldėme Dievą ir pastatėme sargybinius budėti dieną ir naktį.
10. Judas sakė: „Nešikų jėgos senka, o griuvėsių dar daug. Mes neįstengsime atstatyti sienų“.
11. O mūsų priešai kalbėjo: „Jie nesužinos ir nepastebės mūsų, kai mes, atsiradę tarp jų, išžudysime juos ir sustabdysime darbą“.