5. Jūrininkai išsigando, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. Jie išmetė laive esantį krovinį į jūrą, kad laivas palengvėtų. Tuo metu Jona buvo nusileidęs į laivo vidų ir kietai miegojo.
6. Kapitonas atėjo pas jį ir klausė: „Kaip tu gali miegoti? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal Jis prisimins mus ir mes nežūsime?“
7. Po to jie kalbėjosi: „Eikime, meskime burtą, kuris iš mūsų kaltas dėl šitos nelaimės“. Jie metė burtą, ir burtas krito Jonai.
8. Tada jie klausė jį: „Pasakyk, dėl ko mums šita nelaimė? Kuo tu užsiimi? Iš kur keliauji? Iš kokio krašto ir iš kurios tautos esi?“
9. Jis jiems atsakė: „Aš esu hebrajas, garbinu Viešpatį, dangaus Dievą, kuris sukūrė jūrą ir sausumą“.
10. Tie vyrai labai išsigando ir klausė jo: „Kodėl taip padarei?“ Jie žinojo, kad jis bėgo nuo Viešpaties, nes jis jiems tai buvo papasakojęs.
11. Tada jie sakė jam: „Ką turime daryti su tavimi, kad jūra mums nurimtų?“ Nes jūra siautė vis smarkiau.
12. Jis jiems atsakė: „Imkite mane ir meskite į jūrą! Tada jūra jums nurims; nes aš žinau, kad dėl manęs kilo ši baisi audra“.
13. Vyrai yrėsi visomis jėgomis, kad grįžtų prie kranto, bet neįstengė, nes jūra nesiliovė siautusi.
14. Jie šaukėsi Viešpaties: „Maldaujame Tave, Viešpatie, neleisk mums žūti dėl šito žmogaus, nepriskaityk mums nekalto kraujo, nes Tu, Viešpatie, darai, ką nori“.