20. Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.
21. Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.
22. Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.
23. Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.
24. Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.
25. Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas“.