1. Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:
2. „Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.
3. Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.
4. Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje,
5. nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?
6. Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis,
7. jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’
8. Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.
9. Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.
10. Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.
11. Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.
12. Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,
13. saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,
14. tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.
15. Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.