1. „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.
2. Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.
3. Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?
4. Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!
5. Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.
6. Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.
7. Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.
8. Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,
9. bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.
10. O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?
11. Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,
12. taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.