7. Todėl taip sako kareivijų Viešpats: „Aš juos išlydysiu ir mėginsiu, nes kaip kitaip galėčiau pasielgti su tokia tauta?
8. Jų liežuvis yra mirtina strėlė, jų žodžiai – klasta. Jie taikiai kalba su savo artimu, bet savo širdyje spendžia jam žabangus.
9. Ar dėl to neturėčiau jų bausti? – sako Viešpats, – ar šitokiai tautai neturėčiau atkeršyti?“
10. Dėl kalnų verksiu ir dejuosiu, dėl ganyklų raudosiu, nes jos sunaikintos; niekas nebekeliauja per juos, nebesigirdi ir galvijų balso. Net padangių paukščiai ir žvėrys pasitraukė.
11. Aš padarysiu Jeruzalę akmenų krūva, šakalų lindyne ir Judo miestus paversiu negyvenama dykuma.
12. Kas yra toks išmintingas, kad tai suprastų? Kam Viešpats kalbėjo, kad jis tai paskelbtų, kodėl šalis sunaikinta lyg dykuma, kad niekas nebekeliauja per ją?
13. Viešpats tarė: „Kadangi jie atmetė mano įstatymą, kurį jiems daviau, nepakluso mano balsui ir nesielgė pagal jį,
14. bet sekė savo širdies užgaidas ir Baalą, kaip jų tėvai juos mokė,
15. todėl Aš juos valgydinsiu metėlėmis, girdysiu karčiu vandeniu
16. ir išsklaidysiu tarp tautų, kurių nepažino nei jie, nei jų tėvai. Iš paskos pasiųsiu kardą, kol juos visai sunaikinsiu“.
17. Taip sako kareivijų Viešpats: „Pašaukite raudotojų, kad jos ateitų,