22. Mano tauta kvaila, ji manęs nepažįsta. Jie neprotingi vaikai, neturintys supratimo. Jie išmintingi daryti pikta, bet daryti gera jie nesugeba.
23. Aš pažvelgiau į žemę – ji buvo be pavidalo ir tuščia, pažvelgiau į dangus – ten nebuvo šviesos.
24. Pažvelgiau į kalnus – jie drebėjo, visos aukštumos siūbavo.
25. Aš žvalgiaus, ir nebuvo nė vieno žmogaus, visi padangių paukščiai buvo nuskridę.
26. Pažvelgiau į derlingą žemę – ji buvo dykuma, visi miestai buvo sunaikinti Viešpaties akivaizdoje, Jo rūstybės įkarštyje.
27. Viešpats tarė: „Visa šalis liks tuščia, tačiau jos nesunaikinsiu visiškai.
28. Dėl to gedės žemė ir aptems aukštai dangūs. Aš tai pasakiau ir nesigailėsiu, nutariau ir įvykdysiu!“
29. Nuo raitelių ir šaulių šauksmo pabėgs visas miestas: jie sulįs į olas, pasislėps tankynėse ir lips ant uolų. Miestai ištuštės ir liks be gyventojų.